BAŽNYTINĖ PERTVARKA
Pasirašydama Krokuvos taikos sutartį (1525 04 08), Prūsija įžengė į naują savo istorijos etapą. Paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis (1490-1568) pradėjo valdyti Prūsiją kaip kunigaikštis pasaulietis. Prūsija tampa pirmąja evangeliška (liuteroniška) kunigaikštyste.
Nuo Vokiečių ordino valstybinio sutvarkymo perienant prie pasaulietinės valdžios, buvo būtinos ir tam tikros bažnytinės pertvarkos.
Terminas „Reformacija” atspindi ne tik pasikeitųsi požiūrį į kai kuriuos tikėjimo dalykus, ne tik įvedamus teologinius ar liturginius pakeitimus, bet ir įvairių administracinių bažnytinių pertvarkymų įgyvendinimą.
PERĖJIMAS NUO VYSKUPO INSTITUCIJOS PRIE KONSISTORIJOS
Vietinis Sembos vyskupas Georgas Polencas (vok. Geord von Polenz) tapo pirmuoju protestantų vyskupu ne tik Prūsijoje, bet ir bendrai Europoje. Šis apsisprendimas įvyko apie 1523 – 1524 metus.
Liuteronai išlaikė iš ordino perimtą tradicinę bažnytinę struktūrą. Netgi tradicinė vyskupų pareigybė Prūsijoje buvo išlaikyta beveik iki 1587 metų. Tačiau mirus vyskupui Jonui Vigandui (vok. Johannes Wigand), kunigaikščio nurodymu vyskupo instituciją pakeičia Konsistorija, o daugumą vyskupo pareigų perima generalinis superintendentas.
Konservatyvūs liuteronų dvasininkai ir skirtingų luomų atstovai reiškė nepasitenkinimą tokia tvarka ir ne kartą vėliau reikalavo grąžinti jiems senąją vyskupo pareigybę. Todėl šis perėjimas vyko lėtai.
Viena iš XVI a. liuteronų vyskupo pareigų Reformacijos laikais buvo vykdyti vizitacijas, kurios turėjo nustatyti materialinę bažnyčios padėtį, dvasininkų gebėjimus ir mokymo grynumą, tikinčiųjų nuostatas.
XVII a. vizitacijos pereina Konsistorijos ir generalinio superintendento žiniai. Konsistorija vertinddavo surinktus faktus ir teikdavo savo siūlymus.
Sembos vyskupystės Konsistorija buvo įkurta Karaliaučiuje. Pagal kunigaikščio siūlymą, Konsistorijos nariais turėjo būtio skiriami 3 dvasininkai ir 3 pasauliečiai. Konsistorijos pirmininku – parenkamas vienas iš pasauliečių, iš universiteto teologijos fakulteto profesorių. Likę du nariai būdavo skiriami kunigaikščio iš universiteto dėstytojų tarpo arba turinčių atitinkamą išsilavinimą pavaldinių tarpo. Visi trys konsistorijos nariai pasauliečiai turėjo gerai nusimanyti teisiniuose dalykuose.
Likę trys nariai – turėjo būti dvasininkais. Vienas jų – generalinis superintendentas. Antrasis – pagrindinis teologijos profesorius. Trečiuoju būdavo skiriamas kuris nors autoritetingas ir nusipelnęs miesto kunigas. Jį paskirdavo pats kunigaikštis. Tokiu būdu kunigaikščio įtaka bažnyčiai sustiprėjo.
Konsistorijos narių skaičius ir pasiskirstymo pareigomis tvarka vėliau galėjo keistis.
Vėliau, Brandenburgo-Prūsijoje bandoma centralizuoti ne tik valstybės aparatą, bet ir bažnytinį valdymą. Berlyne įkuriama Generalinė konsistorija. Panašiai ir Rusijos imperijos sudėtyje po padalinimų atsidūrusios Didžiojoje Lietuvoje buvusios parapijos tapo pavaldžios Sankt Peterburge įkurtai Generalinei konsistorijai.
BAŽNYTINIAI NUOSTATAI
Svarbiausios bažnytinio gyvenimo sritys būdavo reglamentuotos leidžiamais ir vis papildomais nuostais. 1731 m. Labguvos achipresbiteris Vilhelmas Henrikas Bekeris (Wilhelm Heinrich Becker (1694-1768)) parengė ir išleido visų svarbiausių karališkų Prūsijos bažnytinių įsakų registrą, kurie apima apeigas, bažnčios tarnautojų pareigas, draudžiamus papročius ir pan.
Kaip jų šių įstatų yra laikomasi būdavo tikrinama per vizitacijas.
Valčiuje ar bažnytinėje apskrityje atliekami patikrinimai būdavo vadinami – vietinėmis vizitacijomis, o visos vyskupijos mastu – generalinėmis.
KELETAS VIZITACIJOS ANKETŲ PAVYZDŽIAI
1926 metų Šilokarčemos (Heydekrug), t.y. Šilutės parapijos vizitacijos ankteta.
1939 metų Šilokarčemos (Heydekrug), t.y. Šilutės parapijos vizitavimo ankteta.
Sinodai (arba visuotinis deleguotų narių susirinkimas) evangelikų bažnyčiose kūrėsi vėliau, kaip institucija spręsti įvairiems svarbiausiems visą bažnyčią liečiantiems doktrininiams ir kitokiems klausimams, pavyzdžiui, su bažnyčios statutu ar valdymu susijusiems klausimams.