POŽIŪRIS Į SAKRAMENTUS
Ortodoksai, Romos katalikai ir anglikonai turi septynis sakramentus. Liuteronai iš jų pripažįsta tikraisiais Naujojo Testamento sakramentais tik du: šv. Krikštą ir Šventąją Vakarienę. Liuteronai krikštija kūdikius ir tiki, kad Šventojoje Vakarienėje yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas. (Liuteronybė: Kas tai? p. 104)
Trys svarbiausi kriterijai, kuriais liuteronai vadovaujasi nustatydami, ką turėtume sakramentu: (1) ar šis sakramentas buvo įsteigtas Viešpaties; (2) ar šis sakramentas turi fizinį (regimą) elementą (pavyzdžiui, vanduo, duona ir vynas, aliejus ir pan.); (3) ar su šiuo sakramentu yra susietas koks nors malonės ir nuodėmių atleidimo pažadas (užrašytas šv. Rašte).
Taip suformuluotą „sakramento” sąvoką pilnai atitinka tik du sakramentai. Likusius katalikų, ortodoksų ar aglikonų sakramentus liuteronai yra linkę labiau priskirti labai svarbioms ir šventomis apeigomis. Prie tokių apeigų būtų priskiriama (1) nuodėmių išpažintis ir kunigo skelbiamas atleidimas; (2) konfirmacija; (3) santuoka; (4) ordinacija (arba paskyrimas tam tikroms svarbioms bažnytinėms pareigoms); (5) pasiruošimo išganingai mirčiai apeigos, ritualai su vėliau einančiomis krikščioniškų laidotuvių apeigomis. Liuteronai laidotuvių apeigas mato kaip šv. Krikšto bei krikšte duotų pažadų išbaigimą. Todėl apie šv. Krikštą mokoma, kad šv. Krikštas teikia nuodėmių atleidimą, gelbėja nuo mirties ir nuo velnio, bei suteikia amžinąjį išganymą viesiems, kurie tuo tiki. Liuteronai ne tik pripažįsta, bet ir skatina kūdikių krikštą. Pripažįstamas krikštas, kuris buvo atliktas kitose krikščioniškose konfesijose.
Sakramentui naudojama nerauginta duona ir komunijos vynas. Komunijai dažniausiai naudojamos ostijos ir komunikantai, kuriuos naudoja Romos katalikai. Šventosios Vakarienės metu iš taurės geria ne tik dvasininkai, bet ir tikintieji.
Liuteronams priimtinas ir toks komunijos teikimo būdas, kai komunijos duona pamirkoma į vyną taurėje ir duodama tikintiesiems.
Liuteronai visuomet pirmynybę teikė komunijos teikimui ne į rankas, bet tiesiai į burną.
POŽIŪRIS Į PAMALDAS
Liuteronai tiki, kad dėl savo nuodėmingumo mes patys negalime ateiti pas Dievą, bet Dievas turi ateiti pas mus. Tai ir vyskta pamaldose per skelbiamą Dievo Žodį ir teikiamus Sakramentus. Skelbiamas Šventojo Rašto žodis yra Dievo Žodis.
Liuteroniškos pamaldos yra kristocentriškos (t.y. pamaldų centre – Kristus ir tikėjimas į JĮ); jos paremtos Šventuoju Raštu ir Dievo Žodžio pažadais, išlaikiusios daug iš seniausių laikų krikščionių perimtų pamaldų elementų. Pamaldas papuošia visos parapijos ir choro giedamos giesmės (liuteronai mėgsta gražias, doktriniškai teisingas ir teologiškai prasmingas giesmes).
Liuteronai yra išlaikę daug bendrų tradicijų su Romos katalikais, gerbia susiformavusią ilgametę bažnytinę tradiciją. Nors pripažįstama, kad dauguma šių tradicijų nebuvo įsakytos šv. Rašte, tačiau – jos nebuvo ir uždraustos. Todėl liuteronai bažnyčiose ar namuose naudoja krucifiksus (kryžių su nukryžiuotojo atvaizdu), brangina Viešpaties ir šventųjų paveikslus. Sakramento šventimui naudojamas altorius ant kurio uždegamos žvakės. Daugelyje liuteroniškų bažnyčių kunigai , panašiai kaip ir Romos katalikai, pamaldų metu dedasi tradicinius liturginius rūbus.
Liuteroniška liturgija, paprastai, yra išgiedama (nors gali būti ir skaitoma). Laiminimas atliekamas kryžiaus ženklu. Nors persižegnojimas nėra privalomas, bet laikomas labai sena ir gerbtina krikščioniška tradicija. Pamaldose gali būti naudojami smilkalai, vykti procesijos ir pan.
POŽIŪRIS Į KUNIGUS
Liuteronai turi išlaikę kunigų luomą, nors dvasinė valdžia labai aiškiai atskirta nuo pasaulietinės valdžios ir pareigų. Dvasininku tampama per ordinaciją, kurią atlieka vyskupas, asistuojant kunigams. Kandidatai į dvasininkus turi atitikti biblinius ir bažnyčios nustatytus kriterijus, išlaikyti numatytus egzaminus.
Liuteronams yra svarbūs trys pašaukimai: asmeninis pašaukimas, kai kandidatas jaučiasi pašauktas Dievo dvasininko tarnystei; bažnytinis pašaukimas, kai kuri nors parapija nori ir kviečiasi kandidatą dvasininko pareigoms; per vyskupą ir dvasininkus – kai dvasinė bažnytinė vadovybė egzaminuodama ir stebėdama kandidatą patvirtina jo tinkamumą ir pašaukimą eiti dvasininko pareigas.
Kasdieniniai kunigo rūbai – nėra reglamentuoti. Nustatomi tik rūbai, kuriuos kunigas dėvi atlikdamas religinius patarnavimus.
Kunigai gali būti vedę.