Kaip atsirado protestantiškų bažnyčių pavadinimai ir ką jie reiškia

Terminas „protestantai” turi neigiamą konotaciją, nes yra kilęs iš žodžio „protestuoti”. 1529 metais Liuterio šalininkai išreiškė audringą nepritarimą dėl nutarimo apriboti liuteronybės plitimą Vokietijoje ir protestavo prieš tai. Todėl jie buvo pavadinti „protestantais”, t.y. protestuojančiais, maištaujančiais. Tačiau save šiandieną  protestantais įvardina ne tik liuteronai, bet ir daugybė kitų religinių grupių, kurie tiesiogiai (ar netiesiogiai) savo religingumo ištakas įžvelgia 1517 m. prasidėjusiame Reformacijos judėjime. 

Terminą „liuteronai” pirmą kartą panaudojo  Martyno Liuterio priešininkas Jonas Ekas traktate „Prieš liuteronus ir kitokius bažnyčios priešus” (lot. Adversus Lutheranos, et alios hostes Ecclesiae). Martynas Liuteris nemėgo šio termino, kadangi buvo įsitikinęs, kad bažnyčia ir jo šalininkai per šv. Krikštą gavo teisę vadintis Kristaus vardu: Kristaus Bažnyčia, krikščioniška, apaštališka, katalikiška ir t.t. Jis buvo linkęs, papildomai, reformuotą bažnyčią  įvardinti dar „evangeliška”, t.y. tokia bažnyčia, kurios  mokymas nesiskiria nuo Kristaus ir apaštalų mokymo, randamo Šventajame Rašte. Tačiau vėliau, kilus nesutarimams su kitais reformatoriais dėl įvairių klausimų interpetavimo (labiausiai – dėl šv. Vakarienės sampratos, dėl kurios Martynas Liuteris buvo nepalenkiamas savo įsitikinimuose), Liuterio šalininkai turėdami mintyse šias teologines ypatybes, vis dažniau pradeda save identifikuoti naudodami terminą „liuteronai”.

Protestantiškų bažnyčių naudojamas pavadinimas „evangelikai” yra tapęs žodžio „protestantai” sinonimu. 

Terminas „evangeliška” (arba „evangelikų„) bažnyčia buvo naudojamas paties Liuterio ir kitų Reformacijos šalininkų. Juo norima pabrėžti, kad bažnyčia pripažįsta ir laikosi tam tikrų bendrų šv. Raštu ir apaštalų mokymu pagrįstų teologinių principų, kuriuos geriausiai išreiškia šie penki sola: vien šv. Raštas (sola scriptura), vienintelis Kristus (solus Cristus),  vien per tikėjimą (sola fide), vien per malonę (sola gratia), garbė vieninteliam Dievui (soli Deo gloria). Jais nusakomas bažnyčių požiūris į šv. Raštą ir nuteisinimo doktriną.

Terminas „reformuota” (arba „reformatų„, „kalvinistų„) pradėtas naudoti bažnyčios pavadinime siekiant parodyti skirtumą, pirmiausia,  Romos katalikų, t.y. nuo nereformuotos bažnyčios. O po 1529 metais nepavykus Reformacijos šalininkams susitarti dėl šv. Vakarienės samparatos, ima reikšti ir skirtumą nuo kitų bažnyčių, tokių kaip liuteronai, kurie reformatų akyse buvo vertinama kaip „nepilnai reformuota”, t.y. išlaikiusi per daug išoriškų katalikiškų tradicijų ir kai kuriuos mokymo aspektus. 

Terminas „baptistai” nusako, kad bažnyčia atmeta kūdikių krikštą, vietoje jo, praktikuodami tik suaugusiųjų krikštą. Krikštas baptistų bažnyčiose, dažniausiai, atliekamas pilnu panardinimu. 

Naujesnių protestantiškų bažnyčių (dažniausiai sekminininkų pakraipos) naudojamas dar vienas panašus terminas – „evangelinės” bažnyčios. Juo parodomas tiek šių bažnyčių skirtumas nuo senųjų tradicinių „evangeliškų” bažnyčių, tiek ir bendrystė tam tikruose doktrininiuose dalykuose.